Friday, November 7, 2014

Vaikai

Kaip žavus vaikas,
Per žavų sniegą,
Žaviomis, plikomis kojalėmis,
Žaviai miegantis...
Amžinybė ir nemirtingumas,
Ir žavaus vyro gailestingumas.

Kaip žavūs angelai, danguje,
Ne kur kitur - ir ne ten, kur žalia.
O ten, kur šalta ir baisu,
Kur belieka pasislėpti po sniegu.

Kiek gali dar šioj žemėj būt vaikų?
Ir sniego karalijoje...  čia taip nyku.
Negali čia Snieguolė visko spėti,
Per liūdesį jai noris bėgti.

Snieguole, žavuole, mano,
Tu tik nesislėpki,
Čia taip nyku ir balta, o ir vaikučiams šalta.
Kai užaugs visi vaikai,
Išvykt galėsi, tu Tikrai...


Svajonė

Kaip dulkė praeities,
Išplauksiu aš ieškoti ateities.
Beprasmis Tau atrodys šitas noras,
Kai pilkas rūkas mano veidą glostys.


Ateik, nuvalyk, pilkas ašaras,
Nemanyk, kad be svajų basas aš...
Išeisiu paskęst smėlio upėj,
Kur medžios mane pilkos žuvys...  tundroj.

Nematai prasmės Tu, klajonėje,
Manai, kad gyventi gera,
šioje tikrovėje.
 Nematai mano pilkų ašarų,
Kurios būna tikros tik Tavo svajose.

Kodėl pilkas, piktas rūkas,
Mus medžioja?
Gal nusidėjau, netikroje, tikrovėje?
Jei tik viskas nebūtų taip rimta,
Pasiūlyčiau pabelst į klausyklą.

Bet rimtų pasakų jie ten neklauso,
Netikėjo, kai sakiau apie rūką, žuvį,
Dulkes tundroje...
Sakė, jiems nerūpi dulkės,
Netiki, kad rimtas,
Tas mano tikras rūpestis.

O jei rimtai - geriau bėgsiu į rūką,
Jau girdžiu... Jūrą ten užiančią.