Thursday, April 16, 2015

Negirdėti



Aš nupiešiu Tau,
Patį seniausią medį, kad žinotum, galvotum, girdėtum,
Kaip skamba mano balsas, ar garsiai, ar mintyje, 
Kai tariu tavo vardą, aš pamenu Tave, nors pats nežinai kas tu,
Žinai tik tai, kas manyje, apie mane,
O kas esu ?
Nuryju ne vieną ašarą, vandeniu užgeriu, 
Jaučiuos, lyg jūrą tau dovanočiau, nors jau nebepamenu, jos skonio.
Išplaukė debesys... mano veido raukšlės tau kelia rodo,
Senos jos, nebetos jau.
Kai pamatysi mane, savo spalvingiausiam sapne, šviesu tau raudonai,
Balta spalva - kaip rūkas - pasirodys ir nuplauks tolyn, su pačia aršiausia  banga.
Prisimink, kai mane mylėjai, lytėjai savo nuožmiomis rankomis ir sakei, kad mylėsi visada.
Jūra, bangos, vėjas , rūkas, man ir tau kartoja patį slapčiausią - girdimiausią man -  Ne.
Nėra nieko laikinesnio už tavo būtį. 
Būti paukščiu girdėjau gera, skrendu į dangaus platybę, kur amžinai nėra,
Tai - niekada.
Vieną kart, aš supratau, kad galiu būti bet kas,
Kur noriu. Ko noriu? Nebenoriu norėti, dainuoti irgi nenoriu,
Girdėti ką sakai, užuosti, mylėti? 
Niekada nemylėti. 

















Tuesday, April 14, 2015

Poetry


https://soundcloud.com/brainpicker/the-disquieting-muses

Photos by Kshivinta Raminckaite